*alt_site_homepage_image*
lt
en ge

Lietuviški pėdsakai Sakartvele

Lietuviški pėdsakai Sakartvele

Apie ankstyvuosius Lietuvos ir Sakartvelo ryšius išlikę labai nedaug duomenų. Lietuvos Metrikoje užfiksuotas 1465 metų kovo 10 dienos įrašas, kuriame pasakojama apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dvarą aplankiusius Sakartvelo (Iberijos) karaliaus Bagrato VI pasiuntinius, vykusius įkalbėti Ispanijos karalienę Elžbietą surengti kryžiaus žygį prieš osmanus, 1453 metais nukariavusius Konstantinopolį. Tai pirmasis Sakartvelo žemių (Abchazijos, Imeretijos, Megrelijos, Kachetijos ir kt.) paminėjimas Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose.

Iš vėlesnių įrašų žinomas garsaus italų keliautojo Pietro della Valle 1627 metų laiškas popiežiui Urbanui VIII, kuriame minimas Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos susirašinėjimas su Dadianių ir Gurielių šeimų kunigaikščiais, taip pat kalbama apie prekybą (greičiausiai šilku) iš Artimųjų Rytų per Juodąją jūrą ir Lietuvos-Lenkijos valstybę su Vakarų Europa. Kad prekyba iš tiesų vyko, rodo Vakarų Sakartvele bei kitose šalies vietose archeologų randamos XVII amžiaus lenkiškos monetos.

Sąlygos glaudesniems Lietuvos ir Sakartvelo ryšiams užsimegzti susiklostė XVIII-XIX amžių sandūroje, kada Lietuva ir Sakartvelas buvo inkorporuoti į carinės Rusijos imperiją. Dauguma lietuvių Sakartvele atsidūrė kaip carinių represijų aukos, ypač po nesėkmingo 1830-1831 metų sukilimo. Pavyzdžiui, žinoma, kad apie 500 sukilimo dalyvių iš Lenkijos ir Lietuvos, ištremti į Kaukazą, vėliau pabėgo į Persiją. Vadinasi, iš viso jų Kaukaze galėjo būti keli tūkstančiai.

Tarp sukilimo dalyvių buvo ir talentingas geografas, geodezininkas, Vilniaus universiteto auklėtinis Juozapas Chodzka (1800–1881). Į caro žandarų akiratį jis pateko dar studijuodamas universitete, kur dalyvavo slaptųjų draugijų veikloje. Tiesa, įkalinimo ir tremties jis išvengė, tačiau dirbti Lietuvoje jam buvo užkirstas kelias. 1840 metais J. Chodzka atvyko į Tbilisį, vadovavo Kaukazo žemių matavimo komitetui, o vėliau leidosi į 14 metų trukusią kelionę po Kaukazo kalnus. J. Chodzkos dėka atliktas milžiniškas darbas: tiksliai nustatyta 1386 taškų (viršukalnių) geografinė padėtis ir aukštis virš jūros lygio – vadinamoji Užkaukazės trianguliacija. Tai buvo pirmasis išsamus geodezinis ir geografinis Kaukazo tyrimas, kurio pagrindu sudarytas detalus Kaukazo žemėlapis.

1867 metais J. Chodzka išėjo į pensiją ir apsigyveno Tbilisyje. 1872 metais Tbilisio bendruomenė iškilmingai pažymėjo jo veiklos penkiasdešimtmetį, o Geografinės draugijos Kaukazo skyrius įsteigė dvi J. Chodzkos premijas už geriausią Kaukazo aprašymą. Yra žinoma, kad 1874 metais, būdamas 74-erių, J. Chodzka leidosi tyrinėti Kazbeko ledynų, sudarė jų slinkimo stebėjimų programą. J. Chodzka mirė Tbilisyje, palaidotas vietos katalikų kapinėse.

Antroji lietuvių banga Kaukazą užplūdo XIX amžiaus pabaigoje. Kaip 1928 metais išleistoje knygoje „Iš lietuvių gyvenimo Užkaukazyje prieš Rusijos revoliuciją“ skelbė jos autorius P. Gudelis, „seniausieji gyvenantieji Tifliso lietuviai yra apsigyvenę apie 1890 metus“. Dauguma jų čia pateko kaip carinės armijos šauktiniai, kiti – kaip tarnautojai ar tremtiniai. Nemažą to meto lietuvių kolonijos dalį sudarė geležinkeliečiai. Todėl tirščiausiai lietuvių gyventa artimiausioje prie stoties miesto dalyje ir priemiesčiuose Nachalovka bei Didube.

Tarp jų buvo ir kelių inžinierius, dramaturgas, publicistas, spėjamas pirmosios lietuviškos komedijos „Amerika pirtyje“ autorius Antanas Vilkutaitis-Keturakis (1864–1903). 1891 metais baigęs prestižinį Kelių institutą Petrapilyje, jis buvo paskirtas kelių inžinieriumi į Sakartvelą. Čia jis gyveno daugiau kaip dešimtmetį (1891–1902), iš jų dvejus metus (1893–1894) praleido Boržomyje, vadovavo geležinkelio atkarpos į Boržomį tiesimui. Įstabaus grožio Boržomio slėnyje parašyti brandžiausi A. Vilkutaičio kūriniai. 2012 metais greta Boržomio senosios geležinkelio stoties atidengtas paminklas A. Vilkutaičiui.

1892 metais „Varpe“ Stelli slapyvardžiu buvo išspausdintas nemažas straipsnis „Gruzinai ir jų padėjimas“, kuriame pirmąkart lietuvių skaitytojui pristatomas Sakartvelas, jo istorija, gamta, kai kurie įžymūs žmonės, apibūdinami kartvelų laikraščiai ir žurnalai. Spėjama, kad šio straipsnio autorius buvo A. Vilkutaitis. 1898 metais „Ūkininke“ A. Vilkutaičio-Tautiečio vardu paskelbtas straipsnis „Apie gruzinus ir jų pakilimą“, jame plačiai nušviečiama krašto istorija ir jo anuometinė būklė. A. Vilkutaitis yra pirmasis lietuvių rašytojas ir publicistas, taip plačiai Lietuvos skaitytojui atvėręs duris į Sakartvelo kasdienybę.

Šaltinių teigimu, XIX–XX amžių sandūroje „iš 200 tūkst. Tifliso gyventojų net 7 proc. sudarė lietuviai, latviai, estai ir lenkai“. Užkaukazėje lietuvių gyveno bene daugiau, nei kitose Rusijos imperijos vietose. Įdomu tai, kad atitarnavę kariuomenėje jie neskubėdavo grįžti namo, o likdavo dirbti Kaukazo miestuose. Kai kurie begyvendami ten ir vesdavo. Antai 1903 metų birželio 10 dieną Tbilisyje atitarnavusio kareivio šeimoje gimė žinomas lietuvių poetas ir vertėjas Jonas Graičiūnas, po kelių dešimtmečių į lietuvių kalbą išvertęs ir Šota Rustavelio „Karžygį tigro kailiu“.

1898–1901 metais Sakartvele gyveno ir dirbo veterinarijos gydytojas Jonas Bielkevičius (1871–1947), daugelio mokslinių darbų apie gyvulių užkrečiamąsias ligas autorius. Jo pastangomis nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pradėtos steigti pirmosios veterinarijos įstaigos, nuo 1924 metų jis paskirtas vadovauti Kauno valstybinei veterinarijos bakteriologinei laboratorijai.

1900 metų rugsėjo 22 dieną Tbilisyje mirė jaunas lietuvių poetas, knygnešys Ignas Bitaitis (1876–1900). 1898 metais per kratą jo namuose caro policija rado 53 lietuviškas knygeles, rankraščių, eilėraščių apmatų. I. Bitaitis buvo įkalintas ir 1900 metais caro sprendimu ištremtas į Kaukazą.

Bėgdamas nuo caro valdžios persekiojimų, 1903 metais į Tbilisį atvyko ir Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882–1957). Čia jis praleido porą metų (1903–1905), dirbo vietos vaistinėje ir parašė nemažai vėliau lietuvių literatūros klasika tapusių kūrinių, tarp jų – garsiąsias „Kaukazo legendas“.

Pasak naujausių tyrinėjimų, Kaukaze lankėsi ir pasaulinio garso lietuvių dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). XIX amžiuje buvo populiaru vykti į Krymą ar Kaukazą gydytis tuomet dažnų plaučių ar kitų ligų. Taip 1905 metais, pakviestas mecenatės ir šeimos bičiulės Bronislavos Volmanienės, į Kaukazą atvyko ir M. K. Čiurlionis. Čia jis ne tik gydėsi, bet ir tyrinėjo aplinką, kopė į Kazbeko kalną. M. K. Čiurlionio įspūdžiai vaizdžiai aprašyti jo laiškuose artimiesiems.

Kaukazas paliko pėdsaką ir vėlesnėje M. K. Čiurlionio kūryboje. Paveiksluose Kaukazo kalnų motyvas išnyra 1907 metų cikle „Zodiako ženklai“ (žr. paveikslus „Šaulys“ ir „Saulė eina Avino ženklu“). Grįžęs iš Kaukazo, M. K. Čiurlionis rašo simfoninę poemą „Jūra“ (ištraukos galite pasiklausyti čia), tačiau muzikinių intervalų šuoliai, linijų veržlumas, reikalaujantis papildomų ženklų, ypač atsiskleidžia virtinėje dar 1906 metų vasarą parašytų Preliudų d-moll.

Lietuvių skaičius Sakartvele ypač išaugo per Pirmąjį pasaulinį karą. Tai buvo daugiausia karo pabėgėliai ir lietuvių kareiviai, mobilizuoti į Rusijos armiją ir pasiųsti į Kaukazo frontą kariauti prieš Turkiją. Skaičiuojama, kad 1914–1918 m. Kaukaze buvo keli tūkstančiai lietuvių kareivių. Tarp jų – veteranas inžinierius Petras Vileišis, garsus lietuvių nacionalinio atgimimo veikėjas.

Pati gausiausia ir labiausiai išprususi lietuvių kolonija gyveno Tbilisyje. Kai buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas ir P. Vileišis ėmėsi leisti pirmąjį dienraštį „Vilniaus žinios“, Kaukaze atsirado 162 prenumeratoriai, tuo tarpu visoje Amerikoje – tik 128, Maskvoje – 38, Odesoje – 23, Peterburge – 139 skaitytojai.

1913 metų sausio 13 dieną senojoje Tbilisio rotušėje Jerevano (dab. Laisvės) aikštėje įvyko steigiamasis Lietuvių savitarpinės pašalpos draugijos susirinkimas, kuriame dalyvavo beveik 100 žmonių. Per pirmuosius dvejus metus ši draugija surengė daugiau kaip 10 lietuviškų vakarų. Į vieną 1916 metų spektaklį susirinko net 494 žmonės. Veikė ir lietuviškas choras, kuriam vadovavo aštuoniolikmetis Julius Štarka (1894–1960), vėliau tapęs pirmuoju tarpukario Lietuvos operos choro vadovu.

Baigiantis karui reikėjo neatidėliojant spręsti klausimus dėl lietuvių apskaitos, aprūpinimo dokumentais ir kelionės į Lietuvą organizavimo. Todėl 1918 metų birželio 2 dieną Kaukazo lietuvių komitetas nutarė kreiptis į Lietuvos Tarybą, kad būtų įkurta oficiali Lietuvos atstovybė Užkaukazėje.

1918 metų liepos 23 dieną, po susitikimo su Lietuvos valstybės vadovu Antanu Smetona, Kaukazo lietuvių komiteto pirmininkas, Tbilisio 4-osios berniukų gimnazijos matematikos mokytojas Pranas Dailidė buvo įgaliotas kaip Lietuvos atstovas rūpintis visais tautiečiais, atsidūrusiais Kaukaze. Grįžęs į Sakartvelą, P. Dailidė 1918 metų rugpjūčio 30 dieną buvo akredituotas kaip Lietuvos valstybės atstovas prie Sakartvelo Vyriausybės. Pirmosios Lietuvos Respublikos atstovybės Sakartvele sudėtį rasite čia.

Naujai įkurtai atstovybei teko dirbti labai sudėtingomis sąlygomis. Ryšys su Lietuva buvo prastas, trūko lėšų išlaikymui, daugelis lietuvių neturėjo pinigų grįžti namo į Lietuvą. Nepaisant to, skaičiuojama, kad dėl didelio Lietuvos atstovybės darbuotojų atsidavimo tėvynėn po karo sugrįžo maždaug 10 tūkst. lietuvių.

Tarpukariu Lietuvos ir Sakartvelo keliai vėl išsiskyrė. Sovietams okupavus Sakartvelą, galimybės megzti naujus šalių ryšius buvo smarkiai suvaržytos. Tačiau ir šiuo sudėtingu laikotarpiu pavykdavo rasti būdų apeiti dirbtines kliūtis. Taip 1927–1928 metais Kaukaze lankėsi Lietuvos diplomatas, dailės istorikas, lyginamosios dailėtyros pradininkas Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis (1903–1988). Jo tėvas nuo 1922 metų dirbo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu Rusijoje, o vėliau – ir Lietuvos atstovu Turkijoje bei Persijoje, todėl sūnus turėjo šiokių tokių privilegijų ir platesnių galimybių keliauti po Rytus.

Sakartvele ir Armėnijoje J. Baltrušaitis surinko tiek ikonografinės medžiagos, nufotografavo tiek krikščioniškosios kultūros paminklų, reljefų, perpiešė tiek ornamentinių motyvų, kad jų pakako ne tik originaliai Sakartvelo ir Armėnijos meno apybraižai, disertacijai, bet ir solidžioms knygoms „Ornamentinė stilistika romaninėje kultūroje“ (1931 m., prancūzų k.) ir „Šumerų menas, romaninis menas“ (1934 m., prancūzų k.). Šie lyginamieji veikalai pagrindė teiginį, jog krikščioniškojo meno ištakose antikinis graikų paveldas susipynė su senovės persų meno formomis ir vėliau, ankstyvaisias viduramžiais, per Kaukazo ir Sasanidų kultūras pasiekė Vakarų Europą. J. Baltrušaičio moksliniai tyrinėjimai užpildė tuščius meno istorijos puslapius ir įvedė Kaukazo kultūras į europinės kultūros kontekstą.

Šiandien Lietuvos Respublikos ambasados Sakartvele, Lietuvos verslininkų ir visų Lietuvos žmonių pastangomis Sakartvele kuriami nauji Lietuvos simboliai. Dauguma jų dar labai nauji, bet, tikimės, laikui bėgant įsirėš į Lietuvos ir Sakartvelo gyventojų istorinę atmintį, o gal ir į turistų maršrutus.